Paprastas klausimas, nelabai paprastas atsakymas.
Jau buvo labai laukiama Tomo Hardy, kaip žinomo gangsterio Al Capone, eilės tiek tiems, kurie tikrai norėjo pamatyti jį šiame vaidmenyje, tiek tiems, kurie tikėjosi Kaponas būti epinio masto automobilio avarija. Filmas, iš pradžių pavadintas Fonzo , parašė ir režisavo Joshas Trankas iš Fantastiškas ketvertas žinomumas.
Norėjo būti jo Pilietis Kane , Capone vaidina didžiulį vaidmenį, tarp kurių yra Linda Cardellini, Mattas Dillonas, Kyle'as MacLachlanas ir Jackas Lowdenas. Įvykis paskutiniaisiais Capone gyvenimo metais, kai jis pamažu pasiduoda vėlyvosios stadijos sifiliui, Kaponas atvyko į „Netflix“ ir į mūsų svetaines įnešė Tomo Hardy niurzgėjimą.
Kaip stiprus antraplanis aktorius Hardy, aktorius, garsus savo atsidavusiais ir elektriniais pasirodymais, jaučiasi per didelis. Jo atsidavimas pablogėjusiam ir nepastoviam Capone elgesiui primena jo omaro tanko nardymą Venom perkelta į visiškai naują kraštutinumą.
Tai jokiu būdu nėra prastas pasirodymas. Tai labai energinga, tačiau po žmogaus, prarandančio savo protą, kūną ir realybę, blizgesiu nėra pakankamai niuansų, kad priverstume mus rūpintis.
Vietoj to, mes kankinami kartu su Fonse (jie jo nevadina Alu), kai jis patiria insultą po insulto, laikomas kaliniu prisiminimams apie didžiulį smurtą, su kuriuo jis gyveno. „Fonse“ nėra pertraukos ir nėra pertraukos ir mums.
Cardellini atiduoda viską, kaip ir vienodai kankinamą žmoną Mae Capone, tačiau kadangi mes neįsivaizduojame jos vidinio gyvenimo, sunku net įsijausti į ją, be akivaizdaus nepatogumo, kai tenka rūpintis žmogumi, kurio sveikatos sutrikimai.
Kai Mae patartina turėti kelis vyrus jos pačios apsaugai, tuo atveju, jei Fonse smurtautų, ji sako, kad jo nebijo. Problema su Kaponas kaip filmas yra tai, kad mes taip pat ne.
Turėtume remtis vien Al Capone reputacija. Tačiau filmas nepajėgia perteikti jokio jo, kaip pavojingo žmogaus, jausmo - net turint tai, ką žinome apie jį, jo, kaip minios šefo, negailestingumą, viskas, ką dabar galime pamatyti, yra silpnas ir ligotas senukas.
Fonse'o kliedesiai prasilenkia su bundančiu gyvenimu, tačiau vis tiek sunku jam jaustis blogai, nei bijoti, ką gali padaryti nenuspėjamas Kaponė. Geriau pavaizduota, ką demencija daro protui Krisdamas su sprogusiu Lance'o Henrikseno pasirodymu arba Tėvas su niuansuotu Anthony Hopkinsu.
Hardy bando parodyti paskutiniųjų Fonse metų viršūnes ir lovius, tačiau jam trukdo prasta istorija. Taip, tai pagrįsta realybe, tačiau Trankas nepakankamai išnaudoja nei trūkstamus 10 milijonų, nei „kaltės“ jausmą, kurį Fonse jaučia, kad priverstume mus jaustis investuotais, bijotais ar net jaudinamais, kas gali nutikti toliau.
Filmas laikomas vien tik jo aktorių valia, tačiau prasto scenarijaus net negali išgelbėti nepalaužiamas Hardy atsidavimas jam (ir taip, visas jo niurzgimas). Tiesą sakant, dėl filmo atsitiktinumo jūs jaučiate, kad kenčiate viename iš pačios Capone košmarų, tik nėra pabudimo. Jei nežinote, jūs jį išjungiate.
Ir vis dėlto kažkaip tai nėra blogai, tiksliai. Sunku ir nepaliaujama, bet ne įtaigus ar įžvalgus žvilgsnis į tai, kas nutinka žmogui, neturinčiam vidinio moralinio kompaso, kai jo smegenys pradeda eiti. Už tai mes jus nukreiptume pas Henriką Ibseną Vaiduokliai (taip pat apie savo praeities ir sifilio padarinius, bet kur kas geriau parašytus).
Ką Kaponas bandymas padaryti ar pasakyti lieka paslaptis; nėra lobių ieškojimo dėl tariamų 10 milijonų dolerių, kuriuos Fonse pasislėpė, nėra jokio moralinio apreiškimo mirties lovoje ar sprendimo dėl to, ar galų gale Capone buvo geras ar blogas vaikinas (ATSAKYMAS: Jis buvo blogas) .
Kur Airis (taip pat apie morališkai korumpuotus gangsterius paskutiniaisiais metais) paliko mums pabaiga, kurią būtų galima ir analizuoti, ir giliai pajusti , Kaponas paprasčiausiai baigiasi, panašiai kaip pabudimas iš keisto, bet galiausiai beprasmio sapno, tokio, kokio partneris nuobodžiauja, kai tu jiems tai pasakai, kad ir koks gyvas tau tai būtų.
2 5Kaponas dabar galima žiūrėti „Netflix“.